Tag Archives: M. Fiurst (2000)

VAIKŲ AGRESIJOS PRIEŽASTYS IR PREVENCIJA 1.1 bruožai

VAIKŲ AGRESIJOS PRIEŽASTYS IR PREVENCIJA 1.1 bruožai (5)

Penktoje darbo apie vaikų agresijos prevenciją aptarsime kokie yra agresyvaus vaiko bruožai, kaip juos pastebėti ir kokią prevencinę priemonę rekomenduojama panaudoti.

1.1. Agresyvaus vaiko bruožai

Agresyvus vaikas (Žukauskienė, 1997) apibūdinamas kaip nevisuomeniškas, abejingas visuomenės santykiams ar kenkiantis visuomenei asmuo; jam būdingas nesugebėjimas savęs atskleisti ir panaudoti savo galimybių visuomenei priimtinais budais, nepakankamas dalyvavimas socialiniame gyvenime, menkavertiškumo jausmas, menki socialiniai įgūdžiai, nesugebėjimas ir nenoras bendrauti su kitais žmonėmis, nesugebėjimas tapti vis naujų grupių nariu ir bendradarbiauti su aplinkiniais žmonėmis. Tokie paaugliai yra ypač daug dėmesio visuomenėje reikalaujantis objektas.
Gumuliauskienė (1996), remdamasi įvairiais mokslininkais, pastebi, jog charakterizuojant elgesio problemų turinti vaiką, dažniausiai nurodoma, kad jis priekabus, piktas, karštakošis, pagiežingas, nepaklusnus, erzina suaugusius, sunkiai sudrausminamas, nesutinka su kitų nuomone, taisyklėmis, dažnai pešasi, naikina aplink save esančius daiktus, naudoja necenzūrinius žodžius ir t.t.
Agresyvūs vaikai, anot Ignatavičienės ir Žukauskienės (1999), nepasitiki suaugusiais, labai įtarūs, niekina ir negerbia mokytojų, jaučiančių gailestį ar panieką jiems. Jie greit įsižeidžia, todėl į bet kokią pastabą reaguoja muštynėmis, įvairiais užgauliojimais. Gage ir Berliner (1994) teigimu, agresyvaus elgesio vaikai nuo bendraamžių daugiausia skiriasi tuo, kad yra linkę demonstruoti savo elgesį netinkamose vietose, netinkamu laiku, prie netinkamų žmonių ir per daug intensyviai.
Kaip nurodo Pakalkaitė (2002), agresyviam vaikui yra sunku valdytis, kontroliuoti savo elgesį. Jis sutrinka, nerasdamas žodžių savo jaučiamam pykčiui išreikšti.
Kaip atpažinti agresyvų vaiką V. Černius (2006) nurodo tokią agresyvios elgsenos vaiko charakteristiką:
1. Nesutinka su mokytojo ar grupės nutarimais.
2. Priekabus, greitai supyksta, dažnai mušasi.
3. Pagiežingas, nepaklusnus, erzina kitus.
4. Trukdo klasės darbą.
5. Kiti mokiniai jo vengia.
6. Dažnai vagia.
7. Dažnai meluoja.
8. Kartais naikina jį supančius daiktus.

4 dalis.

6 dalis.

Dar viena dalis iš vaikų elgesio prevencijos darbo patalpinta: 2015-03-05

VAIKŲ AGRESIJOS PRIEŽASTYS IR PREVENCIJA III SAMPRATA

VAIKŲ AGRESIJOS PRIEŽASTYS IR PREVENCIJA III SAMPRATA (4)

Ketvirtojoje darbo apie vaikų agresiją dalyje užbaigsime susipažinti su agresijos samprata ir psichologų minčių bei pasvarstymų palyginimus.

G. Navaitis (1997) agresyvumą pažymi kaip žmogui būtiną savybę, padedančią įveikti kliūtis, išreikšti emocijas.
J. Pikūnas aiškina agresiją kaip ”bet kokio elgesio formą, siekiant sužeisti, pakenkti kitai gyvai būtybei, kuri stengiasi išvengti tokio elgesio” (Pikūnas, 2000, p.153).
,,Psichologijos žodyne” agresija įvardijama kaip ,,priešiškas elgesys”, kuriam būdingas įžūlus pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus, žmonių grupės atžvilgiu (Psichologijos žodynas, 1993, p.9).
R. Žukauskienė pažymi agresiją kaip elgesį, kuriuo vykdomas fizinis arba žodinis smurtas kito asmens atžvilgiu (Žukauskienė, 1998).
Sociologijos žodyne (1993) agresija apibrėžiama kaip žmogaus reakcija į tikrą ar tariamą grėsmę, kilus konfliktui, ji gali pasireikšti net kito asmens puolimu, panaudojant fizinę jėgą (Sociologijos žodynas, 1993, p.78).
Agresijos apibrėžimų įvairovė būdinga ir užsienio šalių autorių suformuluotiems teiginiams. M. Cardwell (1996, p. 13) nurodo, kad agresija – tai bet kuris veiksmas arba eilė veiksmų, kuriais betarpiškai siekiama padaryti fizinę ar kitokią žalą. Labai panaši R. Beron ir D. Ričardson (Берон, Ричардсон, 2000, p. 7) samprata: „tai bet kuri elgesio forma, kurios tikslas – įžeisti ar padaryti žalos kitai gyvai būtybei, visiškai nenorinčiai, kad taip su ja būtų elgiamasi“. Analogiškai agresijos apibrėžimą formuluoja L. Berkowitz (2007, p. 24): „agresija – tai elgesio forma, kuria siekiama kažkam padaryti fizinės ar psichologinės žalos“. Visi trys apibrėžimai pirmiausia siejami su puolamaisiais veiksmais, turint tikslą kažką nuskriausti fiziškai ar įskaudinti žodžiais, sukelti neigiamas trumpalaikes / ilgalaikes emocines būsenas.
Psichologas David G. Myers agresiją nurodo kaip bet kokį fizinį ar žodinį elgesį siekiant pakenkti arba sunaikinti, kilus dėl priešiškumo arba kaip iš anksto numatytą priemonę tikslui pasiekti (Myers, 2000).
M. Fiurst (2000) agresiją apibrėžia kaip žalojančius veiksmus tyčinius ketinimus ir žalą, kuri gali būti fizinė ir psichinė.
Taigi visos aptariamojo termino formuluotės turi vieną bendrumą, kuriuo akcentuojamas asmens polinkis elgtis neadekvačiai nusistovėjusioms dorovės normoms ir tokiu būdu kenkti pasirinktam subjektui, kartais – objektui. Tačiau ne visada agresija yra tik neigiamo atspalvio ir vengtina. G. Navaitis, agresyvumą apibūdina kaip būtiną žmogaus savybę, padedančią įveikti kliūtis, išreikšti emocijas (Navaitis, 1998). Jis teigia, kad „šios savybės negalima pašalinti ar nuslopinti, o koreguoti reikia tik nepriimtinus agresyvumo būdus“, t.y. kai siekiama pakenkti.

1 dalis.

3 dalis.

5 dalis.

Darbo dalis apie vaikų agresijos sampratą patalpinta: 2015-03-05