Tag Archives: poreikis gintis puolant

Vaikų agresyvus elgesys ir jo prevencija su literatūra

Vaikų agresyvus elgesys ir jo prevencija su literatūra (15)

Kaip mokslinis darbas be literatūros šaltinių, todėl penkioliktoje dalyje sukėliau pilną literatūros sąrašą susipažinimui.

LITERATŪRA

1. Berkowitz L. (2007). Aggression: its causes, consequences and control. Boston.
2. Bitinas B. (2000). Ugdymo filosofija. Vilnius: Enciklopedija.
3. Braslauskienė R., Jonutytė I. (2005). Vaikų agresyvaus elgesio prevencija ugdymo institucijose: mokomoji knyga. Klaipėda: KU leidykla.
4. Cardwell M. (1996). The complete A–Z psychology. Handbook. Fire-press.
5. Černius V. (2006). Žmogaus vystymosi kelias: nuo vaikystės iki brandos. Kaunas: Pasaulio lietuvių centras.
6. Dabartinis lietuvių kalbos žodynas. (2000).Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.
7. Fiurst M. (1999) Psichologija. Vilnius: Lumen.
8. Gage N. L., Berliner D. C. (1994). Pedagoginė psichologija. Vilnius.
9. Gumuliauskienė A. (1996). Vaikų ir paauglių agresyvumo klausimu. Acta pedagogika Vilnensia, 3, p. 131-139.
10. Hallahan D.P., Kauffman J.M. (2003). Ypatingieji mokiniai: specialiojo ugdymo įvadas. Vilnius: Alma littera.
11. Hurrelmann K., Unverzagt G. (2001). Kaip išugdyti stiprius vaikus. Vilnius: Alma Littera.
12. Ignatavičienė S., Žukauskienė R. (1999). Rizikos grupės vaikai: metodinės rekomendacijos pedagogams. Vilnius.
13. Jankauskaitė V. (1998) Paauglių agresyvumo raiška ir prevencija globos įstaigose: magistro darbas. Klaipėda.
14. Jovaiša L. (1993). Pedagoginių terminų žodynas. Vilnius: Žodynas.
15. Kučinskas V., Kučinskienė R. (2000). Socialinis darbas švietimo sistemoje. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.
16. Leonavičius J. (1993). Sociologijos žodynas. Vilnius: Akademija.
17. Lietuvos Respublikos Jaunimo politikos pagrindų įstatymas. // Valstybės Žinios, 2003, Nr. 119-5406.
18. Lukoševičienė I. (1995). Profesinio socialinio darbo pagrindai. Kaunas.
19. Mielke U. (1997). Geriau supraskime sunkius vaikus. Vilnius: Lektūra.
20. Myers D.G. (2000). Psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika.
21. Navaitis G. (1998). Psichologinė parama vaikams. Vilnius: Kronta.
22. Navaitis G. (1999). Lietuvos šeima: psichoterapinis aspektas. Vilnius.
23. Pakalkaitė L. (2002). Agresijos pamokos: mokykla – antrieji namai? Psichologija tau, 1, p. 49.
24. Povilaitis R., Valiukevičiūtė J. (2005). Priekabiavimas ir jo prevencija mokykloje. Slauga: mokslas ir praktika, 1 (97), p. 9-10.
25. Prakapas R. Nepilnamečių teisės pažeidėjų reabilitacija. Vilnius.[interaktyvus]. [Žiūrėta: 2011-06-01]. Prieiga per internetą: http://www.mruni.lt/mru_lt_dokumentai/katedros/edukacines_veiklos_katedra/Paskaitos/reabilitacija_2007_neak_pdf.
26. Psichologijos žodynas. (1993). Vilnius. Mokslo ir enciklopedijų leidykla.
27. Sociologijos žodynas. (1993) // sud. J. Leonavičius. Vilnius: Academia.
28. Suslavičius A., Valickas G. (1999). Socialinė psichologija teisėtvarkos darbuotojams. Vilnius: Teisės akademija.
29. Tarptautinių žodžių žodynas. (1993). Vilnius. Mokslo ir enciklopedijų leidykla.
30. Vaitkevičiūtė V. (2002). Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: Žodynas.
31. Valickas G. (1997). Psichologinės asocialaus elgesio ištakos. Vilnius: Lietuvos teisės akademija.
32. Vietos savivalda ir socialinis darbas. (2006). Vilnius: Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba.
33. Žemaitis V. (2005). Etikos žodynas. Vilnius: Rosma.
34. Žukauskienė R. (1998). Raidos psichologija. Vilnius: Margi raštai.
35. Берон Р., Ричардсон Д. (2000). Агрессия. – Санкт-Петербург: Питер.

1 dalis.

11 dalis.

12 dalis.

14 dalis.

Mokslinio darbo apie pauglių agresyvų elgesį bei jo prevenciją darbo dalių sukėlimas užbaigtas, belieka tik susipažinti, panaudoti arba ne: 2015-03-09

Vaikų agresyvus elgesys ir jo prevencija su išvadomis

Vaikų agresyvus elgesys ir jo prevencija su išvadomis (14)

Mokslo dalyje, kuri įvardinama kaip keturiolikta, gausite koncentruotas išvadas. Jos nėra ilgos, nes visos mintys ir sprendimai yra konkretūs.

Šis darbas nėra pelno siekiantis, todėl kiekvienas gali su juo susipažinti, “susilipdyti” visą, arba pasiimti tik dalį. Darbo tikslas yra supažindinti studentus su jau ankščiau, sėkmingai parašytu moksliniu projektus, kuris buvo įvertintas 10 balų. Taigi, jei turite tokį poreikį ar būtinybę, sekdami nuorodomis galėsite sujungti jį visą ir panaudoti savo darbe ne kaip šaltinį, bet paimti kaip pavyzdį. Taigi, linkiu dėliojantiems “puzzle” sėkmės ir suprantama, kad aukščiausių rezultatų, kurie atsispindėtų Jūsų asmeninius lūkesčius.

IŠVADOS

1. Apibendrinus įvairių autorių agresijos ir agresyvumo sąvokas, galima teigti, kad agresyvus elgesys – tai toks elgesys, kuris yra nukreiptas prieš kitą žmogų, gyvą būtybę arba negyvą objektą ir kuriuo siekiama sukelti diskomfortą, skausmą arba padaryti fizinę, moralinę žalą. Agresyvų vaikų elgesį gali skatinti: agresyvus elgesys šeimoje, bendravimas su bendraamžiais, mokykla bei smurtinės laidos ir filmai, kurie yra rodomi per televiziją. Vaikų agresijos šaltiniai, būna ir įgimto pobūdžio (t.y. organizmas turi biologinį, neurotinį ar fiziologinį defektą) bei būna visuomenės įtakotas.
2. Remiantis įvairias mokslininkai, galima teigti, kad agresyvus vaikas – tai priekabus, piktas, karštakošis, pagiežingas, nepaklusnus, erzinantis suaugusius, sunkiai sudrausminamas, nesutinkantis su kitų nuomone, taisyklėmis, dažnai pešasi, naikinantis aplink save esančius daiktus, naudojantis necenzūrinius žodžius asmuo.
3. Siekiant elgesio korekcijos, svarbu įtraukti vaiką į socialiai reikšmingą ir prasmingą veiklą – tai gali būti neformalaus ugdymo įvairios formos, atitinkančios kiekvieno vaiko individualius poreikius, pagalba silpnesniems bendruomenės nariams, vaikui patinkanti darbinė veikla, meninė raiška, rekreacinė veikla.

12 dalis.

13 dalis.

15 dalis.

Dalis mokslinio ir įvadas į darbo pabaigą darbo įkeltas: 2015-03-09

Vaikų agresyvus elgesys ir jo prevencija ketvirta dalis

Vaikų agresyvus elgesys ir jo prevencija ketvirta dalis (13)

Trylikta mokslinio darbo dalis, žiūrint į skaičių nėra nuobodi, nes nėra sausa – pilna statistiko. Todėl smagiai galėsite susipažinti su paskutinėmis pauglių elgesio sprendimo priemonėmis.

Vaikų elgesio nukrypimų prevencijai taikytini ir kiti socioedukacinės veiklos modeliai. Skirtingi teorinių modelių tipai skirtingai kildina socialinių problemų priežastis bei numato sprendimo galimybes: psichologinio pobūdžio modeliai socialinių įvykių epicentru laiko asmenybę, jos pranašumus ir trūkumus. Sociologiniai ir kompleksiniai modeliai daugiau nukreipti į kliento situaciją bei socialinę aplinką. Pasak B.Bitino (2000), svarbiausia parenkant prevencinės veiklos modelį yra
– Individualus priėjimas:
– Sistemingas mokinių tyrimas;
– Artimiausių uždavinių darbe su atskiru mokiniu užsibrėžimas;
– Veiksmingiausio pedagoginio poveikio priemonių parinkimas ir naudojimas;
– Gautų rezultatų fiksavimas ir analizavimas.
R. Prakapas (2007) pabrėžia, kad prevenciniame darbe, siekiant vaikų elgesio korekcijos, svarbu:
– Individualus pažinimas ir stebėsena;
– Psichopedagoginių priežasčių išskyrimas;
– Individualus priėjimas;
– Sociopedagoginis kryptingumas.
Apibendrinant reikia pabrėžti, kad prevencinio darbo modeliai parenkami atsižvelgiant į ugdymo institucijoje esamų socialinių problemų pobūdį ir mastą. Pirmiausia turi būti identifikuojama problema, stebima jos raiška, analizuojamos priežastys ir įtakos turintys veiksniai. Prevencinė veikla turi remtis socialiai priimtinos, vertingos veiklos mokymo modeliais, kad elgesio nukrypimų turintys vaikai sąmoningai įsitrauktų į socialiai reikšmingus vaidmenis, perimtų visuomenėje pripažįstamomis ir vertinamomis vertybėmis grįstus elgesio modelius. Parenkant nepageidautino vaikų elgesio prevencijos modelį, svarbu nustatyti tokio elgesio priežastis. Siekiant elgesio korekcijos, svarbu įtraukti vaiką į socialiai reikšmingą ir prasmingą veiklą – tai gali būti neformalaus ugdymo įvairios formos, atitinkančios kiekvieno vaiko individualius poreikius, pagalba silpnesniems bendruomenės nariams, vaikui patinkanti darbinė veikla, meninė raiška, rekreacinė veikla.

11 dalis.

12 dalis.

14 dalis.

Darbo dalis atskirta ir įkelta tą pačią dieną kaip ir kitos, tik šiek tiek vėliau: 2015-03-09

Vaikų agresyvus elgesys ir jo prevencija trečia dalis

Vaikų agresyvus elgesys ir jo prevencija trečia dalis (12)

Dvyliktoje mokslinio darbo dalyje susipažinsite su visomis prevencijos sutarties sąlygomis, jų palyginimu bei apibrėžtumu.

Sutartyje apibrėžiama:
• pageidaujamas elgesys;
• sąlygos, kuriomis šis elgesys turi pasireikšti;
• pageidaujamo elgesio kriterijai;
• pastiprinimas už elgesį;
• netinkamo elgesio pasekmės;
• sutarties dalyvių parašai;
• data.
4. Modeliavimas. Pavyzdžiui, mokytojas modeliuoja elgesį (kaip reikšti pyktį tinkama forma), o moksleiviai paskui bando taikyti šiuos įgūdžius žaisdami vaidmeninius žaidimus ir gaudami pastiprinimą už tokius veiksmus.
5. Socialinių įgūdžių mokymas. Moksleiviai supažindinami su „priemonėmis“, leidžiančiomis vertinti aplinką, numatyti elgesio alternatyvas, pasirinkti prosocialią elgesio formą arba strategijas, kontroliuoti šio elgesio veiksmingumą ir atitinkamai palaikyti savo elgesį.
6. Netinkamo elgesio slopinimas. Siekiant slopini konkretų elgesį, galima taikyti tam tikras gana veiksmingas technikas, daugelis jų yra pagristos bausmėmis. Bausmė apibūdinama kaip pasekmė, kuri sumažina konkretaus elgesio tikimybę ateityje (Kauffman, 1997). Taikydami bet kokio pobūdžio bausmes, mokytojai turėtų:
1) bausmes derinti su alternatyvaus elgesio teigiamu pastiprinimu;
2) rūpestingai kontroliuoti baudžiamuosius veiksmus, taikyti juos nuosekliai ir tuojau pat;
3) taikyti bausmes tik tada, kai teigiami poveikio būdai buvo neveiksmingi.
Vienas iš veiksmingiausių nepageidaujamo vaikų elgesio prevencijos modelių gali būti įtraukimas į neformalųjį ugdymą. Neformalusis ugdymas yra kryptinga veikla, kuria, plėtojant jauno žmogaus asmenines, socialines ir edukacines kompetencijas, siekiama ugdyti sąmoningą asmenybę, sugebančią atsakingai ir kūrybingai spręsti savo problemas ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime (Jaunimo politikos pagrindų įstatymas, 2003). Dalyvaudamas neformaliojo ugdymo procese vaikas tampa aktyvesnis, kūrybiškesnis, darbštesnis, dažnai pasikeičia net jo elgesys. Ypač tai būdinga mokiniams, kurie mokykloje pasižymėjo priešingomis savybėmis. Tarpasmeninių santykių specialistai teigia, kad daugelio nesusipratimų ir asmenybės problemų pirmoji priežastis yra nelygiateisis bendravimas, todėl bręstančiai asmenybei būtinos situacijos, kuriose ji jaustųsi saugiai, galėtų išreikšti save ir išgyventų savo gebėjimų skleidimosi džiaugsmą.

11 dalis.

13 dalis.

Dalis mokslinio darbo įkelta: 2015-03-09

Vaikų agresyvus elgesys ir jo prevencija antra dalis

Vaikų agresyvus elgesys ir jo prevencija antra dalis (11)

Vienuoliktoje dalyje pratęsime diskusiją ir palyginimus apie vaikų agresyvaus elgesio prevenciją ir jų būdus.

Visuomeninė socialinė pagalba (Community organization) – tai profesionalus procesas, kurio pagalba individai, individų grupės ar instancijos susijungia bendram darbui, siekiant išryškinti ir identifikuoti socialinius poreikius socialinės gerovės normalizavimui. Ši pagalbos rūšis siekia pagerinti vieną ar kitą bendrijos ar visuomenės gyvenimo sritį, pavyzdžiui vaikų priežiūrą. Atskirų socialinių institucijų bendradarbiavimas sprendžiant socialines problemas ir organizuojant prevencinį darbą gali būti įvardijamas kaip socialinė partnerystė. Socialinė partnerystė yra įvairiapusis bendradarbiavimas tarp viešojo administravimo institucijų, privačių subjektų ir savanoriškų organizacijų, siekiant suderinti ir įgyvendinti viešuosius interesus. Dažniausiai socialiniai partneriai yra skirstomi į tris sektorius: viešasis, privatus, savanoriškas (Vietos savivalda ir socialinis darbas, 2006).
Prevencinio darbo modeliai parenkami atitinkamai pagal tai, kokios socialinės problemos vyrauja mokykloje: nedarnūs tarpusavio santykiai, žalingų įpročių paplitimas, smurtavimas ar kt. Jei yra sutrikusi mokinių ir mokytojų bei mokiniu sąveika, prevencinė veikla modeliuojama tarpusavio santykių gerinimo tikslais. Organizuojant tokią prevenciją, siekiama, kad pedagogai ir vaikai išmoktų „susikalbėti“, atsižvelgiant į kiekvieno sąveikos dalyvio poreikius. Ypač daug dėmesio skiriama mokytojams, nes socialinio – psichologinio klimato pobūdis pirmiausiai priklauso nuo mokytojo, kuris sumaniai bendraudamas su ugdytiniais ir formuodamas su jais teigiamus santykius, gali daryti įtaką palankiems bei teigiamiems tarpusavio santykiams. A. P. Hallahan ir J. M. Kauffman (2003) tinkamo elgesio skatinimui siūlo tokius darbo metodus:
1. Pastiprinimas. Pastiprinimas yra susijęs su apdovanojimu už tokį elgesį, arba jo pastiprinimu kiekvieną kartą, kai moksleivis taip elgiasi. Pastiprinimas gali būti įvairaus pobūdžio. Pavyzdžiui, tai gali būti pelnytas taškas ar žetonas, kuris vėliau keičiamas į tam tikrą privilegiją.
2. Veiklos pastiprinimas gali būti ir tam tikra mokytojo siūloma veikla, pavyzdžiui moksleivio paskyrimas grupės vyresniuoju, skirtas papildomas laikas klausytis pasakojimų, muzikos ar vartyti žurnalus.
3. Sutarties sudarymas. Šalia taikomų pastiprinimo ir modeliavimo būdų pageidaujamą elgesį mokytojai gali skatinti pasinaudodami elgesio sutartimi, kur susisteminami taikomi pastiprinimo būdai. Šioje raštu tarp suaugusiojo (-ųjų) ir moksleivio sudarytoje sutartyje išvardijami konkretūs numatomi arba priklausantys nuo konkretaus moksleivio elgesio pastiprinimo būdai ir pasekmės. Kaip ir visose sutartyse, taip ir šioje turinys suderinamas atsižvelgiant į visus dalyvius, kurie turi sutikti su sutarties sąlygomis.

8 dalis.

9 dalis.

10 dalis.

12 dalis.

Darbo dalis įkeltą tą pačią dieną kaip ir kitos: 2015-03-05

Vaikų agresyvus elgesys ir jo prevencija antra dalis

Vaikų agresyvus elgesys ir jo prevencija antra dalis (10)

Dešimta paliečia vaikų agresyvaus elgesio priežastis ir jų prevenciją. Todėl galėsite susipažinti ir su šia mokslinio darbo dalimi.

Prosocialus elgesys suvokiamas kaip: 1) moralės normų, papročių ir tradicijų laikymasis, 2) teisės normų laikymasis. Jei kalbama apie mokyklą, prosocialus elgesys apima ir mokykloje nustatytų taisyklių ir normų laikymąsi: pamokų lankymą, užduočių atlikimą, tvarkos laikymąsi, normalų bendravimą su bendraamžiais ir pedagogais. Vaikų elgesio nukrypimai dažniausiai pasireiškia, kai vaikas turi negatyvų požiūrį į pačią mokyklą, jos nustatytą tvarką. Atsiranda delinkvenčios vertybės, grubus ir tvarką pažeidžiantis elgesys, sensacijų paieška. Tokio vaiko elgesys tampa asocialus, galintis pasireikšti agresyvumu (įžeidinėjimais, smurtavimu, chuliganizmu), savanaudiškumu (vagystėmis, spekuliacija), socialiniu pasyvumu (mokinio pareigų vengimu, valkatavimu, alkoholio ir kvaišalų vartojimu).
Pasak R. Prakapo (2007), socioedukacinio darbo tikslas yra elgesio nukrypimų turinčių vaikų resocializacija. Resocializacijos esmė yra naujų vertybių, normų, vaidmenų, elgesio taisyklių mokymas bei mokymasis, o resocializacijos tikslas – sėkminga vaiko socializacija.
Prevencinės veiklos modeliavimas mokykloje gali integruoti tris socialinės, anot I. Lukoševičienės (1995) pagalbos būdus: individualųjį, grupinį ir visuomeninį (soc. casework, soc. group-work and community organization). Kiti du socialinės pagalbos būdai – administracinis ir tyrimų (research and administration) – taikomi netiesiogiai sprendžiant problemas.
Individuali socialinė pagalba (Soc. Case-work) remiasi principu – vienas su vienu (one to one), t.y. profesionalas ir individas. Ši pagalba padeda žmogui išvystyti savo asmenybę, kad jis galėtų harmoningai gyventi su jį supančiais individais ir aplinka, mobilizuoja ir kaupia žmogaus energiją, nukreipdama ją didesniems ir aukštesniems siekiams bei sveikesniems socialiniams santykiams.
Socialinės pagalbos grupinis metodas (Soc. group-work) remiasi socialinės pagalbos etika ir principais, bet pirmenybę teikia žmogaus potencijų išvystymui grupėje, santykiuose su kitais žmonėmis, išgyvenančiais panašią problemą. Ir čia vadovaujamasi ta pačia etika: pasitikėjimas ir žmogaus vidinių galių, dvasinio orumo, autonomijos pripažinimas; teisė savarankiškai apsispręsti ir pasirinkti sau tinkamą sprendimą; užsiangažavimo svarba. Pagalbos centre individas yra savo aplinkoj, o pagalbos tikslas – padėti žmogui atskleisti savo vidines galias, siekti pagerinti savo santykį su kitais, taip pat savo socialinį funkcionavimą bei sukurti geresnes sąlygas savo gyvenamojoje socialinėje aplinkoje.

1 dalis.

—

9 dalis.

Darbo dalis patalpinta: 2015-03-05

Vaikų agresyvus elgesys ir jo prevencija

Vaikų agresyvus elgesys ir jo prevencija (9)

Devintoje mokslinio darbo dalyje apie vaikų agresyvų elgesį aptarsime apie tokio elgesio prevencines priemones ir jų veiksmingumą.

II. VAIKŲ AGRESYVAUS ELGESIO PREVENCIJA

Didėjant nepilnamečių nusikalstamumui, smurto ir agresyvaus elgesio apraiškoms mokyklose, aktualu analizuoti socialinės pagalbos galimybes ugdymo institucijoje, t.y. bendrojo lavinimo mokykloje, organizuojant prevencinę veiklą elgesio nukrypimų turintiems vaikams.
Pedagoginėje praktikoje prevencija interpretuojama kaip visuma pedagoginių priemonių (verbalinių, režimo, veiklos organizavimo ir kitų), kuriomis sudaromos sąlygos, kad ugdytinis priimtų tam tikras elgesio normas-draudimus, išsiugdytų nuostatas bei patvarias elgsenos formas, kurios be išorinio pastiprinimo sulaikytų ugdytinį nuo socialiai nepriimtų poelgių. Išskiriami išorinis (pedagoginės priemonės) ir vidinis (nuostata nepriimti tam tikrų elgsenos formų) prevencijos aspektas. Tačiau, bet kuriuo atveju, prevencija siejama su normomis-draudimais. Taigi, asocialios pozicijos prevencijos pagrindinė pedagoginė prielaida yra normos-draudimo transformavimas į pozityvųjį ugdymo tikslą. Ne tik teorija, bet ir visa pasaulinė ugdymo praktika liudija šios prielaidos realizavimo aktualumą. Vis dažniau susiduriama su situacija, kai norma-draudimas „nesakyk netiesos“ siejamas su pozityvia norma laikytis duoto žodžio, viešo pasižadėjimo, priesaikos ir pan. Nusikalstamumo prevencijos problema neišsprendžiama draudimais, gąsdinimais, bausmėmis, kad jos pagrindas – ugdytinio pozityvios elgsenos patirtis. Bendrasis asmenybės pozicijos keitimo principas – rėmimasis teigiamomis vaiko savybėmis, jo veiklos galimybėmis ir pan. Ir labai ryškios negatyvios pozicijos vaikai turi teigiamų bruožų. Pedagogo uždavinys tuos bruožus pastebėti, juos puoselėti, jais remiantis formuoti vaiko teigiamos pozicijos puses, kurias lengviau galima keisti, ir drauge keisti visa jo asmenybės pozicija. Sudėtingas yra pradinis perauklėjimo etapas, kai reikia sugriauti negatyvią ugdymo poziciją. Tai galima pasiekti dviem budais:
1) pedagogas įgyja vaiko pasitikėjimą, tarp jų nusistovi nuoširdūs santykiai, dėl kurių vaikas atsisako negatyvaus požiūrio į socialinę tikrovę;
2) pedagogas sudaro situaciją, kurioje negatyvios pozicijos vaikas išgyvena labai stiprų emocinį sukrėtimą, griaunantį jo negatyvią poziciją.
Negatyvaus elgesio prevencinės veiklos pagrindiniai elementai yra šie:
1. Siekti iš asmenybės elgesio pašalinti asocialias reakcijas, surasti ir panaikinti asocialių reakcijų pastiprinimo šaltinius.
2. Būtina, kad pastiprinimo šaltiniai skatintų prosocialias reakcijas.
3. Sukurti tokias asmenybės funkcionavimo sąlygas, kurios apsunkintų asocialių įgūdžių perkėlimą į naujas situacijas.
4. Formuoti pageidautinus elgesio motyvus, kurie skatintų siekti naujų elgesio tikslų.
5. Pašalinti visus socialinės informacijos defektus.
6. Sankcijų pobūdis – pažeidus teisės normas – baudžiama laisvės atėmimu, už amoralius poelgius taikomos tik verbalinės poveikio priemonės (Kučinskas, Kučinskienė, 2000).

8 dalis.

10 dalis.

Dar viena mokslinio darbo dalis patalpinta: 2015-03-05

Agresyvų elgesį skatinantys veiksniai II dalis

Agresyvų elgesį skatinantys veiksniai II dalis (8)

Aštuntoje dalyje baigsime aptarimą kas iššaukia vaikų agresiją ir kokie jai veiksniai įtakoja. Todėl galėsite galutinai susipažinti šia skiltimi.

Visuomenės informavimo priemonės formuoja išorinio pasaulio sampratą, požiūrį į įvairius reiškinius, elgesio normas, vertybių sistemą. Tai populiarus ir lengvai prieinamas laisvalaikio praleidimo šaltinis. Agresyvumo demonstravimas kartais tapatinamas su agresyvių herojų elgesiu, tuo parodant pranašumą prieš konkurentus. Smurtinio turinio filmai dažnai veikia vaikų elgesį ir skatina mėgdžioti, šitaip identifikuojantis su veikėjais. Atsiranda agresyvios mintys, idėjos, tokie vaizdiniai dažnai provokuoja tikrovišką elgesį, taigi ,,agresyvios mintys gali būti faktiškosios agresijos įvadas“ (Suslavičius, 1995, p.96). Kaip nurodo V. Jankauskaitė, agresyvaus turinio filmus mėgstantys vaikai jau yra pažeisti aplinkos. Trūkstamą dėmesį jie kompensuoja žiūrėdami televizorių vietoje artimųjų bendravimo (Jankauskaitė, 1998, p.56). Informavimo priemonės taip pat daro įtaką agresyviam paauglių elgesiui. Ne tik kriminalinėse televizijos laidose, bet ir vaidybiniuose bei animaciniuose filmuose gausu smurto. Jei vaikas nuolatos žiūri filmus, kuriuose liejasi kraujas, konfliktai sprendžiami jėga, laimi stipresnis, tai neabejotinai sudaro palankias sąlygas įgimtam agresyvumui vystytis.
K. Hurrelmann ir G. Unverzagt (2001) teigia, kad agresyvus elgesys susiję su asmens psichiniais procesais. Prievarta sau ir kitiems rodo buvusias frustracijas, kuomet vaikas buvo atmestas, izoliuotas, vienišas. Čia kalbama ir apie savikontrolės stoką, pykčio nevaldymą, emocinę priklausomybę ir perdėtą baimę tą ryšį prarasti. Kaip nurodo R. Povilaitis ir J. Valiukevičiūtė (2005), polinkiui į agresiją įtakos turi ir sudėtingas vaiko charakteris, hiperaktyvumas, impulsyvumas, dėmesio sukoncentravimo problemos, menki socialinių problemų sprendimo įgūdžiai: vaikai supranta kitų vaikų elgesį kaip priešišką, ir nesugeba rasti neagresyvių konfliktų sprendimo būdų.
Bendraamžiai taip pat įtakoja vaikų agresyvų elgesį. Iš žaidimų, diskusijų ir konfliktų su bendraamžiais vaikai keičiasi patirtimi, mokosi suprasti kitų mintis, emocijas, motyvus ir norus. Jei bendraamžiai elgiasi agresyviai, priešiškai, vadovaujasi jėga, tai dažniausiai ir vaikas išmoksta elgtis agresyviai, demonstruoti tokį pat elgesį. Subkultūrinė įtaka ryškiausiai matyti paauglystėje.
Gumuliauskienės (1996) teigimu, pati mokykla, jos aplinka dvejopai lemia agresyvumą. Kaip ugdymo institucija, ji susijusi su reikalavimais, apribojimais, kurie dažniausiai sukelia negatyvią mokinių reakciją, agresyvumą. Kita vertus mokyklinė aplinka ir slopina agresyvumą. Kai priežiūra ir kontrolė mokykloje yra nepakankama, agresyvaus elgesio ir smurto tikimybė didesnė.
Apibendrinant, galima teigti, kad agresyvų vaikų elgesį gali skatinti: agresyvus elgesys šeimoje, bendravimas su bendraamžiais, mokykla bei smurtinės laidos ir filmai, kurie yra rodomi per televiziją.

7 dalis.

9 dalis.

Dar viena darbo dalis patalpinta: 2015-03-05

VAIKŲ AGRESIJOS PRIEŽASTYS IR PREVENCIJA 1.1 bruožai2

VAIKŲ AGRESIJOS PRIEŽASTYS IR PREVENCIJA 1.1 bruožai2 (6)

Šeštoje vaikų agresijos darbo dalyje užbaigsime nagrinėti ir lyginti vaikų agresijos bruožus.

Prof. U. Mielke (1997) pateikia platesnę agresyvaus vaiko charakteristiką. Dažniausiai jis blogai mokosi, neįsimena dėstomos medžiagos dėl per didelio aktyvumo, dėmesio stokos ir begalinio išsiblaškymo. Daugeliui tokių vaikų būdingas hiperkinetinis sindromas. Agresyviems vaikams sunku normaliai prieiti prie kito ir imti kalbėti. Visada jie įtaria kitą turint priešiškų kėslų, todėl yra įsitikinę, jog turi reaguoti agresyviai, o ne draugiškai. Esant konfliktinėms situacijoms, tokie vaikai neranda alternatyvių sprendimų, linkę greičiau spręsti problemas betarpiškai, užuot nuraminę žodžiais. Tokie vaikai yra įsitikinę savo agresyvaus elgesio teisėtumu ir įgyvendinimu. Agresyvių vaikų elgesys darosi vis sudėtingesnis, nes bendraamžiai nenori su jais turėti jokių reikalų, nežinodami, kaip jie reaguos. Agresyvūs vaikai negerbia savęs. Jie elgiasi agresyviai su kitais iš bailumo ir nepasitikėjimo savimi, taip tikėdamiesi užsitarnauti pagarbą. Kadangi agresyvumas jiems sumažina baimę, tai jie ir naudojasi šia nevykusia savęs realizavimo forma.

5 dalis.

7 dalis.

Paskutinė dalis apie agresyvių vaikų bruožus įkelta: 2015-03-05

Agresyvų elgesį skatinantys veiksniai I dalis

Agresyvų elgesį skatinantys veiksniai I dalis (7)

Agresyvų elgesį skatinantys veiksniai 1.2.

Septintoje mano patalpintoje dalyje apie vaikų agresiją ir jos priežastis aptarsime kokie veiksniai gali paskatinti ar iššaukti vaiko agresiją.

1.2. Agresyvų elgesį skatinantys veiksniai

Vaiko agresyvumas – tai emocijų išraiška, todėl analizuojant vaikų elgesį, būtina nagrinėti ir jų emocijas. Agresyvumą paprastai skatina kelios emocijos – tai pyktis, pasibjaurėjimas, neapykanta ir t.t. (Navaitis, 1998).
Vaiko agresyvaus elgesio ištakos glūdi tam tikrose situacijose, iš kurių dažnesnės: agresyvus tėvų ar vaikui artimų suaugusiųjų elgesys; paauglio žeminimas; bendraamžių grupės įtaka; nuolatinė ar stipri frustracija.
Daugelis (Navaitis; Valickas; Žukauskienė; Mielke ir kt.) rašiusių apie vaiko agresyvumą nurodo, jog jį pirmiausia formuoja šeimos santykiai, tėvų bendravimo su vaiku stilius ir tik po to mokyklinė situacija. Tačiau kaip tik mokykloje agresyvus elgesys sukelia žymesnes problemas. Daugelio autorių tyrimų rezultatai rodo, jog vaikų agresyvus elgesys paprastai yra susijęs su patirtos prievartos bei smurto laipsniu šeimoje. Vaikų agresijos šaltiniai, būna įgimto pobūdžio (t.y. organizmas turi biologinį, neurotinį ar fiziologinį defektą) bei būna visuomenės įtakotas. Atliktuose tyrimuose paaiškėjo, kad vaikai dažniausiai agresyviai elgiasi, modeliuojami kitų asmenų (tėvų, globėjų) elgesį (Valickas, 1997). Pabrėžiama, kad fizinį ir psichologinį smurtą patyrusių vaikų agresyvus elgesys rodo, jog sąveikaudama su aplinkiniais asmenybė tarytum atgamina ankstesniųjų santykių šeimoje turinį.
Kaip teigia G. Navaitis, ,,tėvų, šeimos poveikio reikšmė ugdant jaunuolių asmenybę, rengiant juos savarankiškam gyvenimui, visuomenei, šeimai, darbui yra didžiulė. Praktiškai nėra nė vieno socialinio ar psichologinio vaikų ir jaunuolių elgesio aspekto, kuris nepriklausytų nuo dabartinių ar buvusių jų šeimos gyvenimo sąlygų” (Navaitis, 1990, p. 5). Taigi agresyviai elgdamiesi tėvai moko vaikus agresyvumo.

6 dalis.

8 dalis.

Dar viena darbo su vaikų agresija ir jos prevencija darbo dalis patalpinta: 2015-03-05