VAIKŲ AGRESIJOS PRIEŽASTYS IR PREVENCIJA III SAMPRATA (4)
Ketvirtojoje darbo apie vaikų agresiją dalyje užbaigsime susipažinti su agresijos samprata ir psichologų minčių bei pasvarstymų palyginimus.
G. Navaitis (1997) agresyvumą pažymi kaip žmogui būtiną savybę, padedančią įveikti kliūtis, išreikšti emocijas.
J. Pikūnas aiškina agresiją kaip ”bet kokio elgesio formą, siekiant sužeisti, pakenkti kitai gyvai būtybei, kuri stengiasi išvengti tokio elgesio” (Pikūnas, 2000, p.153).
,,Psichologijos žodyne” agresija įvardijama kaip ,,priešiškas elgesys”, kuriam būdingas įžūlus pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus, žmonių grupės atžvilgiu (Psichologijos žodynas, 1993, p.9).
R. Žukauskienė pažymi agresiją kaip elgesį, kuriuo vykdomas fizinis arba žodinis smurtas kito asmens atžvilgiu (Žukauskienė, 1998).
Sociologijos žodyne (1993) agresija apibrėžiama kaip žmogaus reakcija į tikrą ar tariamą grėsmę, kilus konfliktui, ji gali pasireikšti net kito asmens puolimu, panaudojant fizinę jėgą (Sociologijos žodynas, 1993, p.78).
Agresijos apibrėžimų įvairovė būdinga ir užsienio šalių autorių suformuluotiems teiginiams. M. Cardwell (1996, p. 13) nurodo, kad agresija – tai bet kuris veiksmas arba eilė veiksmų, kuriais betarpiškai siekiama padaryti fizinę ar kitokią žalą. Labai panaši R. Beron ir D. Ričardson (Берон, Ричардсон, 2000, p. 7) samprata: „tai bet kuri elgesio forma, kurios tikslas – įžeisti ar padaryti žalos kitai gyvai būtybei, visiškai nenorinčiai, kad taip su ja būtų elgiamasi“. Analogiškai agresijos apibrėžimą formuluoja L. Berkowitz (2007, p. 24): „agresija – tai elgesio forma, kuria siekiama kažkam padaryti fizinės ar psichologinės žalos“. Visi trys apibrėžimai pirmiausia siejami su puolamaisiais veiksmais, turint tikslą kažką nuskriausti fiziškai ar įskaudinti žodžiais, sukelti neigiamas trumpalaikes / ilgalaikes emocines būsenas.
Psichologas David G. Myers agresiją nurodo kaip bet kokį fizinį ar žodinį elgesį siekiant pakenkti arba sunaikinti, kilus dėl priešiškumo arba kaip iš anksto numatytą priemonę tikslui pasiekti (Myers, 2000).
M. Fiurst (2000) agresiją apibrėžia kaip žalojančius veiksmus tyčinius ketinimus ir žalą, kuri gali būti fizinė ir psichinė.
Taigi visos aptariamojo termino formuluotės turi vieną bendrumą, kuriuo akcentuojamas asmens polinkis elgtis neadekvačiai nusistovėjusioms dorovės normoms ir tokiu būdu kenkti pasirinktam subjektui, kartais – objektui. Tačiau ne visada agresija yra tik neigiamo atspalvio ir vengtina. G. Navaitis, agresyvumą apibūdina kaip būtiną žmogaus savybę, padedančią įveikti kliūtis, išreikšti emocijas (Navaitis, 1998). Jis teigia, kad „šios savybės negalima pašalinti ar nuslopinti, o koreguoti reikia tik nepriimtinus agresyvumo būdus“, t.y. kai siekiama pakenkti.
Darbo dalis apie vaikų agresijos sampratą patalpinta: 2015-03-05