Category Archives: Pasiūlymai

Vaikų agresyvus elgesys ir jo prevencija su literatūra

Vaikų agresyvus elgesys ir jo prevencija su literatūra (15)

Kaip mokslinis darbas be literatūros šaltinių, todėl penkioliktoje dalyje sukėliau pilną literatūros sąrašą susipažinimui.

LITERATŪRA

1. Berkowitz L. (2007). Aggression: its causes, consequences and control. Boston.
2. Bitinas B. (2000). Ugdymo filosofija. Vilnius: Enciklopedija.
3. Braslauskienė R., Jonutytė I. (2005). Vaikų agresyvaus elgesio prevencija ugdymo institucijose: mokomoji knyga. Klaipėda: KU leidykla.
4. Cardwell M. (1996). The complete A–Z psychology. Handbook. Fire-press.
5. Černius V. (2006). Žmogaus vystymosi kelias: nuo vaikystės iki brandos. Kaunas: Pasaulio lietuvių centras.
6. Dabartinis lietuvių kalbos žodynas. (2000).Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.
7. Fiurst M. (1999) Psichologija. Vilnius: Lumen.
8. Gage N. L., Berliner D. C. (1994). Pedagoginė psichologija. Vilnius.
9. Gumuliauskienė A. (1996). Vaikų ir paauglių agresyvumo klausimu. Acta pedagogika Vilnensia, 3, p. 131-139.
10. Hallahan D.P., Kauffman J.M. (2003). Ypatingieji mokiniai: specialiojo ugdymo įvadas. Vilnius: Alma littera.
11. Hurrelmann K., Unverzagt G. (2001). Kaip išugdyti stiprius vaikus. Vilnius: Alma Littera.
12. Ignatavičienė S., Žukauskienė R. (1999). Rizikos grupės vaikai: metodinės rekomendacijos pedagogams. Vilnius.
13. Jankauskaitė V. (1998) Paauglių agresyvumo raiška ir prevencija globos įstaigose: magistro darbas. Klaipėda.
14. Jovaiša L. (1993). Pedagoginių terminų žodynas. Vilnius: Žodynas.
15. Kučinskas V., Kučinskienė R. (2000). Socialinis darbas švietimo sistemoje. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.
16. Leonavičius J. (1993). Sociologijos žodynas. Vilnius: Akademija.
17. Lietuvos Respublikos Jaunimo politikos pagrindų įstatymas. // Valstybės Žinios, 2003, Nr. 119-5406.
18. Lukoševičienė I. (1995). Profesinio socialinio darbo pagrindai. Kaunas.
19. Mielke U. (1997). Geriau supraskime sunkius vaikus. Vilnius: Lektūra.
20. Myers D.G. (2000). Psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika.
21. Navaitis G. (1998). Psichologinė parama vaikams. Vilnius: Kronta.
22. Navaitis G. (1999). Lietuvos šeima: psichoterapinis aspektas. Vilnius.
23. Pakalkaitė L. (2002). Agresijos pamokos: mokykla – antrieji namai? Psichologija tau, 1, p. 49.
24. Povilaitis R., Valiukevičiūtė J. (2005). Priekabiavimas ir jo prevencija mokykloje. Slauga: mokslas ir praktika, 1 (97), p. 9-10.
25. Prakapas R. Nepilnamečių teisės pažeidėjų reabilitacija. Vilnius.[interaktyvus]. [Žiūrėta: 2011-06-01]. Prieiga per internetą: http://www.mruni.lt/mru_lt_dokumentai/katedros/edukacines_veiklos_katedra/Paskaitos/reabilitacija_2007_neak_pdf.
26. Psichologijos žodynas. (1993). Vilnius. Mokslo ir enciklopedijų leidykla.
27. Sociologijos žodynas. (1993) // sud. J. Leonavičius. Vilnius: Academia.
28. Suslavičius A., Valickas G. (1999). Socialinė psichologija teisėtvarkos darbuotojams. Vilnius: Teisės akademija.
29. Tarptautinių žodžių žodynas. (1993). Vilnius. Mokslo ir enciklopedijų leidykla.
30. Vaitkevičiūtė V. (2002). Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: Žodynas.
31. Valickas G. (1997). Psichologinės asocialaus elgesio ištakos. Vilnius: Lietuvos teisės akademija.
32. Vietos savivalda ir socialinis darbas. (2006). Vilnius: Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba.
33. Žemaitis V. (2005). Etikos žodynas. Vilnius: Rosma.
34. Žukauskienė R. (1998). Raidos psichologija. Vilnius: Margi raštai.
35. Берон Р., Ричардсон Д. (2000). Агрессия. – Санкт-Петербург: Питер.

1 dalis.

11 dalis.

12 dalis.

14 dalis.

Mokslinio darbo apie pauglių agresyvų elgesį bei jo prevenciją darbo dalių sukėlimas užbaigtas, belieka tik susipažinti, panaudoti arba ne: 2015-03-09

Vaikų agresyvus elgesys ir jo prevencija antra dalis

Vaikų agresyvus elgesys ir jo prevencija antra dalis (10)

Dešimta paliečia vaikų agresyvaus elgesio priežastis ir jų prevenciją. Todėl galėsite susipažinti ir su šia mokslinio darbo dalimi.

Prosocialus elgesys suvokiamas kaip: 1) moralės normų, papročių ir tradicijų laikymasis, 2) teisės normų laikymasis. Jei kalbama apie mokyklą, prosocialus elgesys apima ir mokykloje nustatytų taisyklių ir normų laikymąsi: pamokų lankymą, užduočių atlikimą, tvarkos laikymąsi, normalų bendravimą su bendraamžiais ir pedagogais. Vaikų elgesio nukrypimai dažniausiai pasireiškia, kai vaikas turi negatyvų požiūrį į pačią mokyklą, jos nustatytą tvarką. Atsiranda delinkvenčios vertybės, grubus ir tvarką pažeidžiantis elgesys, sensacijų paieška. Tokio vaiko elgesys tampa asocialus, galintis pasireikšti agresyvumu (įžeidinėjimais, smurtavimu, chuliganizmu), savanaudiškumu (vagystėmis, spekuliacija), socialiniu pasyvumu (mokinio pareigų vengimu, valkatavimu, alkoholio ir kvaišalų vartojimu).
Pasak R. Prakapo (2007), socioedukacinio darbo tikslas yra elgesio nukrypimų turinčių vaikų resocializacija. Resocializacijos esmė yra naujų vertybių, normų, vaidmenų, elgesio taisyklių mokymas bei mokymasis, o resocializacijos tikslas – sėkminga vaiko socializacija.
Prevencinės veiklos modeliavimas mokykloje gali integruoti tris socialinės, anot I. Lukoševičienės (1995) pagalbos būdus: individualųjį, grupinį ir visuomeninį (soc. casework, soc. group-work and community organization). Kiti du socialinės pagalbos būdai – administracinis ir tyrimų (research and administration) – taikomi netiesiogiai sprendžiant problemas.
Individuali socialinė pagalba (Soc. Case-work) remiasi principu – vienas su vienu (one to one), t.y. profesionalas ir individas. Ši pagalba padeda žmogui išvystyti savo asmenybę, kad jis galėtų harmoningai gyventi su jį supančiais individais ir aplinka, mobilizuoja ir kaupia žmogaus energiją, nukreipdama ją didesniems ir aukštesniems siekiams bei sveikesniems socialiniams santykiams.
Socialinės pagalbos grupinis metodas (Soc. group-work) remiasi socialinės pagalbos etika ir principais, bet pirmenybę teikia žmogaus potencijų išvystymui grupėje, santykiuose su kitais žmonėmis, išgyvenančiais panašią problemą. Ir čia vadovaujamasi ta pačia etika: pasitikėjimas ir žmogaus vidinių galių, dvasinio orumo, autonomijos pripažinimas; teisė savarankiškai apsispręsti ir pasirinkti sau tinkamą sprendimą; užsiangažavimo svarba. Pagalbos centre individas yra savo aplinkoj, o pagalbos tikslas – padėti žmogui atskleisti savo vidines galias, siekti pagerinti savo santykį su kitais, taip pat savo socialinį funkcionavimą bei sukurti geresnes sąlygas savo gyvenamojoje socialinėje aplinkoje.

1 dalis.

9 dalis.

Darbo dalis patalpinta: 2015-03-05

VAIKŲ AGRESIJOS PRIEŽASTYS IR PREVENCIJA III SAMPRATA

VAIKŲ AGRESIJOS PRIEŽASTYS IR PREVENCIJA III SAMPRATA (4)

Ketvirtojoje darbo apie vaikų agresiją dalyje užbaigsime susipažinti su agresijos samprata ir psichologų minčių bei pasvarstymų palyginimus.

G. Navaitis (1997) agresyvumą pažymi kaip žmogui būtiną savybę, padedančią įveikti kliūtis, išreikšti emocijas.
J. Pikūnas aiškina agresiją kaip ”bet kokio elgesio formą, siekiant sužeisti, pakenkti kitai gyvai būtybei, kuri stengiasi išvengti tokio elgesio” (Pikūnas, 2000, p.153).
,,Psichologijos žodyne” agresija įvardijama kaip ,,priešiškas elgesys”, kuriam būdingas įžūlus pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus, žmonių grupės atžvilgiu (Psichologijos žodynas, 1993, p.9).
R. Žukauskienė pažymi agresiją kaip elgesį, kuriuo vykdomas fizinis arba žodinis smurtas kito asmens atžvilgiu (Žukauskienė, 1998).
Sociologijos žodyne (1993) agresija apibrėžiama kaip žmogaus reakcija į tikrą ar tariamą grėsmę, kilus konfliktui, ji gali pasireikšti net kito asmens puolimu, panaudojant fizinę jėgą (Sociologijos žodynas, 1993, p.78).
Agresijos apibrėžimų įvairovė būdinga ir užsienio šalių autorių suformuluotiems teiginiams. M. Cardwell (1996, p. 13) nurodo, kad agresija – tai bet kuris veiksmas arba eilė veiksmų, kuriais betarpiškai siekiama padaryti fizinę ar kitokią žalą. Labai panaši R. Beron ir D. Ričardson (Берон, Ричардсон, 2000, p. 7) samprata: „tai bet kuri elgesio forma, kurios tikslas – įžeisti ar padaryti žalos kitai gyvai būtybei, visiškai nenorinčiai, kad taip su ja būtų elgiamasi“. Analogiškai agresijos apibrėžimą formuluoja L. Berkowitz (2007, p. 24): „agresija – tai elgesio forma, kuria siekiama kažkam padaryti fizinės ar psichologinės žalos“. Visi trys apibrėžimai pirmiausia siejami su puolamaisiais veiksmais, turint tikslą kažką nuskriausti fiziškai ar įskaudinti žodžiais, sukelti neigiamas trumpalaikes / ilgalaikes emocines būsenas.
Psichologas David G. Myers agresiją nurodo kaip bet kokį fizinį ar žodinį elgesį siekiant pakenkti arba sunaikinti, kilus dėl priešiškumo arba kaip iš anksto numatytą priemonę tikslui pasiekti (Myers, 2000).
M. Fiurst (2000) agresiją apibrėžia kaip žalojančius veiksmus tyčinius ketinimus ir žalą, kuri gali būti fizinė ir psichinė.
Taigi visos aptariamojo termino formuluotės turi vieną bendrumą, kuriuo akcentuojamas asmens polinkis elgtis neadekvačiai nusistovėjusioms dorovės normoms ir tokiu būdu kenkti pasirinktam subjektui, kartais – objektui. Tačiau ne visada agresija yra tik neigiamo atspalvio ir vengtina. G. Navaitis, agresyvumą apibūdina kaip būtiną žmogaus savybę, padedančią įveikti kliūtis, išreikšti emocijas (Navaitis, 1998). Jis teigia, kad „šios savybės negalima pašalinti ar nuslopinti, o koreguoti reikia tik nepriimtinus agresyvumo būdus“, t.y. kai siekiama pakenkti.

1 dalis.

3 dalis.

5 dalis.

Darbo dalis apie vaikų agresijos sampratą patalpinta: 2015-03-05