Author Archives: kaleduse_rirasas

Vaikų agresyvus elgesys ir jo prevencija

Vaikų agresyvus elgesys ir jo prevencija (9)

Devintoje mokslinio darbo dalyje apie vaikų agresyvų elgesį aptarsime apie tokio elgesio prevencines priemones ir jų veiksmingumą.

II. VAIKŲ AGRESYVAUS ELGESIO PREVENCIJA

Didėjant nepilnamečių nusikalstamumui, smurto ir agresyvaus elgesio apraiškoms mokyklose, aktualu analizuoti socialinės pagalbos galimybes ugdymo institucijoje, t.y. bendrojo lavinimo mokykloje, organizuojant prevencinę veiklą elgesio nukrypimų turintiems vaikams.
Pedagoginėje praktikoje prevencija interpretuojama kaip visuma pedagoginių priemonių (verbalinių, režimo, veiklos organizavimo ir kitų), kuriomis sudaromos sąlygos, kad ugdytinis priimtų tam tikras elgesio normas-draudimus, išsiugdytų nuostatas bei patvarias elgsenos formas, kurios be išorinio pastiprinimo sulaikytų ugdytinį nuo socialiai nepriimtų poelgių. Išskiriami išorinis (pedagoginės priemonės) ir vidinis (nuostata nepriimti tam tikrų elgsenos formų) prevencijos aspektas. Tačiau, bet kuriuo atveju, prevencija siejama su normomis-draudimais. Taigi, asocialios pozicijos prevencijos pagrindinė pedagoginė prielaida yra normos-draudimo transformavimas į pozityvųjį ugdymo tikslą. Ne tik teorija, bet ir visa pasaulinė ugdymo praktika liudija šios prielaidos realizavimo aktualumą. Vis dažniau susiduriama su situacija, kai norma-draudimas „nesakyk netiesos“ siejamas su pozityvia norma laikytis duoto žodžio, viešo pasižadėjimo, priesaikos ir pan. Nusikalstamumo prevencijos problema neišsprendžiama draudimais, gąsdinimais, bausmėmis, kad jos pagrindas – ugdytinio pozityvios elgsenos patirtis. Bendrasis asmenybės pozicijos keitimo principas – rėmimasis teigiamomis vaiko savybėmis, jo veiklos galimybėmis ir pan. Ir labai ryškios negatyvios pozicijos vaikai turi teigiamų bruožų. Pedagogo uždavinys tuos bruožus pastebėti, juos puoselėti, jais remiantis formuoti vaiko teigiamos pozicijos puses, kurias lengviau galima keisti, ir drauge keisti visa jo asmenybės pozicija. Sudėtingas yra pradinis perauklėjimo etapas, kai reikia sugriauti negatyvią ugdymo poziciją. Tai galima pasiekti dviem budais:
1) pedagogas įgyja vaiko pasitikėjimą, tarp jų nusistovi nuoširdūs santykiai, dėl kurių vaikas atsisako negatyvaus požiūrio į socialinę tikrovę;
2) pedagogas sudaro situaciją, kurioje negatyvios pozicijos vaikas išgyvena labai stiprų emocinį sukrėtimą, griaunantį jo negatyvią poziciją.
Negatyvaus elgesio prevencinės veiklos pagrindiniai elementai yra šie:
1. Siekti iš asmenybės elgesio pašalinti asocialias reakcijas, surasti ir panaikinti asocialių reakcijų pastiprinimo šaltinius.
2. Būtina, kad pastiprinimo šaltiniai skatintų prosocialias reakcijas.
3. Sukurti tokias asmenybės funkcionavimo sąlygas, kurios apsunkintų asocialių įgūdžių perkėlimą į naujas situacijas.
4. Formuoti pageidautinus elgesio motyvus, kurie skatintų siekti naujų elgesio tikslų.
5. Pašalinti visus socialinės informacijos defektus.
6. Sankcijų pobūdis – pažeidus teisės normas – baudžiama laisvės atėmimu, už amoralius poelgius taikomos tik verbalinės poveikio priemonės (Kučinskas, Kučinskienė, 2000).

8 dalis.

10 dalis.

Dar viena mokslinio darbo dalis patalpinta: 2015-03-05

Agresyvų elgesį skatinantys veiksniai II dalis

Agresyvų elgesį skatinantys veiksniai II dalis (8)

Aštuntoje dalyje baigsime aptarimą kas iššaukia vaikų agresiją ir kokie jai veiksniai įtakoja. Todėl galėsite galutinai susipažinti šia skiltimi.

Visuomenės informavimo priemonės formuoja išorinio pasaulio sampratą, požiūrį į įvairius reiškinius, elgesio normas, vertybių sistemą. Tai populiarus ir lengvai prieinamas laisvalaikio praleidimo šaltinis. Agresyvumo demonstravimas kartais tapatinamas su agresyvių herojų elgesiu, tuo parodant pranašumą prieš konkurentus. Smurtinio turinio filmai dažnai veikia vaikų elgesį ir skatina mėgdžioti, šitaip identifikuojantis su veikėjais. Atsiranda agresyvios mintys, idėjos, tokie vaizdiniai dažnai provokuoja tikrovišką elgesį, taigi ,,agresyvios mintys gali būti faktiškosios agresijos įvadas“ (Suslavičius, 1995, p.96). Kaip nurodo V. Jankauskaitė, agresyvaus turinio filmus mėgstantys vaikai jau yra pažeisti aplinkos. Trūkstamą dėmesį jie kompensuoja žiūrėdami televizorių vietoje artimųjų bendravimo (Jankauskaitė, 1998, p.56). Informavimo priemonės taip pat daro įtaką agresyviam paauglių elgesiui. Ne tik kriminalinėse televizijos laidose, bet ir vaidybiniuose bei animaciniuose filmuose gausu smurto. Jei vaikas nuolatos žiūri filmus, kuriuose liejasi kraujas, konfliktai sprendžiami jėga, laimi stipresnis, tai neabejotinai sudaro palankias sąlygas įgimtam agresyvumui vystytis.
K. Hurrelmann ir G. Unverzagt (2001) teigia, kad agresyvus elgesys susiję su asmens psichiniais procesais. Prievarta sau ir kitiems rodo buvusias frustracijas, kuomet vaikas buvo atmestas, izoliuotas, vienišas. Čia kalbama ir apie savikontrolės stoką, pykčio nevaldymą, emocinę priklausomybę ir perdėtą baimę tą ryšį prarasti. Kaip nurodo R. Povilaitis ir J. Valiukevičiūtė (2005), polinkiui į agresiją įtakos turi ir sudėtingas vaiko charakteris, hiperaktyvumas, impulsyvumas, dėmesio sukoncentravimo problemos, menki socialinių problemų sprendimo įgūdžiai: vaikai supranta kitų vaikų elgesį kaip priešišką, ir nesugeba rasti neagresyvių konfliktų sprendimo būdų.
Bendraamžiai taip pat įtakoja vaikų agresyvų elgesį. Iš žaidimų, diskusijų ir konfliktų su bendraamžiais vaikai keičiasi patirtimi, mokosi suprasti kitų mintis, emocijas, motyvus ir norus. Jei bendraamžiai elgiasi agresyviai, priešiškai, vadovaujasi jėga, tai dažniausiai ir vaikas išmoksta elgtis agresyviai, demonstruoti tokį pat elgesį. Subkultūrinė įtaka ryškiausiai matyti paauglystėje.
Gumuliauskienės (1996) teigimu, pati mokykla, jos aplinka dvejopai lemia agresyvumą. Kaip ugdymo institucija, ji susijusi su reikalavimais, apribojimais, kurie dažniausiai sukelia negatyvią mokinių reakciją, agresyvumą. Kita vertus mokyklinė aplinka ir slopina agresyvumą. Kai priežiūra ir kontrolė mokykloje yra nepakankama, agresyvaus elgesio ir smurto tikimybė didesnė.
Apibendrinant, galima teigti, kad agresyvų vaikų elgesį gali skatinti: agresyvus elgesys šeimoje, bendravimas su bendraamžiais, mokykla bei smurtinės laidos ir filmai, kurie yra rodomi per televiziją.

7 dalis.

9 dalis.

Dar viena darbo dalis patalpinta: 2015-03-05

VAIKŲ AGRESIJOS PRIEŽASTYS IR PREVENCIJA 1.1 bruožai2

VAIKŲ AGRESIJOS PRIEŽASTYS IR PREVENCIJA 1.1 bruožai2 (6)

Šeštoje vaikų agresijos darbo dalyje užbaigsime nagrinėti ir lyginti vaikų agresijos bruožus.

Prof. U. Mielke (1997) pateikia platesnę agresyvaus vaiko charakteristiką. Dažniausiai jis blogai mokosi, neįsimena dėstomos medžiagos dėl per didelio aktyvumo, dėmesio stokos ir begalinio išsiblaškymo. Daugeliui tokių vaikų būdingas hiperkinetinis sindromas. Agresyviems vaikams sunku normaliai prieiti prie kito ir imti kalbėti. Visada jie įtaria kitą turint priešiškų kėslų, todėl yra įsitikinę, jog turi reaguoti agresyviai, o ne draugiškai. Esant konfliktinėms situacijoms, tokie vaikai neranda alternatyvių sprendimų, linkę greičiau spręsti problemas betarpiškai, užuot nuraminę žodžiais. Tokie vaikai yra įsitikinę savo agresyvaus elgesio teisėtumu ir įgyvendinimu. Agresyvių vaikų elgesys darosi vis sudėtingesnis, nes bendraamžiai nenori su jais turėti jokių reikalų, nežinodami, kaip jie reaguos. Agresyvūs vaikai negerbia savęs. Jie elgiasi agresyviai su kitais iš bailumo ir nepasitikėjimo savimi, taip tikėdamiesi užsitarnauti pagarbą. Kadangi agresyvumas jiems sumažina baimę, tai jie ir naudojasi šia nevykusia savęs realizavimo forma.

5 dalis.

7 dalis.

Paskutinė dalis apie agresyvių vaikų bruožus įkelta: 2015-03-05

Agresyvų elgesį skatinantys veiksniai I dalis

Agresyvų elgesį skatinantys veiksniai I dalis (7)

Agresyvų elgesį skatinantys veiksniai 1.2.

Septintoje mano patalpintoje dalyje apie vaikų agresiją ir jos priežastis aptarsime kokie veiksniai gali paskatinti ar iššaukti vaiko agresiją.

1.2. Agresyvų elgesį skatinantys veiksniai

Vaiko agresyvumas – tai emocijų išraiška, todėl analizuojant vaikų elgesį, būtina nagrinėti ir jų emocijas. Agresyvumą paprastai skatina kelios emocijos – tai pyktis, pasibjaurėjimas, neapykanta ir t.t. (Navaitis, 1998).
Vaiko agresyvaus elgesio ištakos glūdi tam tikrose situacijose, iš kurių dažnesnės: agresyvus tėvų ar vaikui artimų suaugusiųjų elgesys; paauglio žeminimas; bendraamžių grupės įtaka; nuolatinė ar stipri frustracija.
Daugelis (Navaitis; Valickas; Žukauskienė; Mielke ir kt.) rašiusių apie vaiko agresyvumą nurodo, jog jį pirmiausia formuoja šeimos santykiai, tėvų bendravimo su vaiku stilius ir tik po to mokyklinė situacija. Tačiau kaip tik mokykloje agresyvus elgesys sukelia žymesnes problemas. Daugelio autorių tyrimų rezultatai rodo, jog vaikų agresyvus elgesys paprastai yra susijęs su patirtos prievartos bei smurto laipsniu šeimoje. Vaikų agresijos šaltiniai, būna įgimto pobūdžio (t.y. organizmas turi biologinį, neurotinį ar fiziologinį defektą) bei būna visuomenės įtakotas. Atliktuose tyrimuose paaiškėjo, kad vaikai dažniausiai agresyviai elgiasi, modeliuojami kitų asmenų (tėvų, globėjų) elgesį (Valickas, 1997). Pabrėžiama, kad fizinį ir psichologinį smurtą patyrusių vaikų agresyvus elgesys rodo, jog sąveikaudama su aplinkiniais asmenybė tarytum atgamina ankstesniųjų santykių šeimoje turinį.
Kaip teigia G. Navaitis, ,,tėvų, šeimos poveikio reikšmė ugdant jaunuolių asmenybę, rengiant juos savarankiškam gyvenimui, visuomenei, šeimai, darbui yra didžiulė. Praktiškai nėra nė vieno socialinio ar psichologinio vaikų ir jaunuolių elgesio aspekto, kuris nepriklausytų nuo dabartinių ar buvusių jų šeimos gyvenimo sąlygų” (Navaitis, 1990, p. 5). Taigi agresyviai elgdamiesi tėvai moko vaikus agresyvumo.

6 dalis.

8 dalis.

Dar viena darbo su vaikų agresija ir jos prevencija darbo dalis patalpinta: 2015-03-05

VAIKŲ AGRESIJOS PRIEŽASTYS IR PREVENCIJA 1.1 bruožai

VAIKŲ AGRESIJOS PRIEŽASTYS IR PREVENCIJA 1.1 bruožai (5)

Penktoje darbo apie vaikų agresijos prevenciją aptarsime kokie yra agresyvaus vaiko bruožai, kaip juos pastebėti ir kokią prevencinę priemonę rekomenduojama panaudoti.

1.1. Agresyvaus vaiko bruožai

Agresyvus vaikas (Žukauskienė, 1997) apibūdinamas kaip nevisuomeniškas, abejingas visuomenės santykiams ar kenkiantis visuomenei asmuo; jam būdingas nesugebėjimas savęs atskleisti ir panaudoti savo galimybių visuomenei priimtinais budais, nepakankamas dalyvavimas socialiniame gyvenime, menkavertiškumo jausmas, menki socialiniai įgūdžiai, nesugebėjimas ir nenoras bendrauti su kitais žmonėmis, nesugebėjimas tapti vis naujų grupių nariu ir bendradarbiauti su aplinkiniais žmonėmis. Tokie paaugliai yra ypač daug dėmesio visuomenėje reikalaujantis objektas.
Gumuliauskienė (1996), remdamasi įvairiais mokslininkais, pastebi, jog charakterizuojant elgesio problemų turinti vaiką, dažniausiai nurodoma, kad jis priekabus, piktas, karštakošis, pagiežingas, nepaklusnus, erzina suaugusius, sunkiai sudrausminamas, nesutinka su kitų nuomone, taisyklėmis, dažnai pešasi, naikina aplink save esančius daiktus, naudoja necenzūrinius žodžius ir t.t.
Agresyvūs vaikai, anot Ignatavičienės ir Žukauskienės (1999), nepasitiki suaugusiais, labai įtarūs, niekina ir negerbia mokytojų, jaučiančių gailestį ar panieką jiems. Jie greit įsižeidžia, todėl į bet kokią pastabą reaguoja muštynėmis, įvairiais užgauliojimais. Gage ir Berliner (1994) teigimu, agresyvaus elgesio vaikai nuo bendraamžių daugiausia skiriasi tuo, kad yra linkę demonstruoti savo elgesį netinkamose vietose, netinkamu laiku, prie netinkamų žmonių ir per daug intensyviai.
Kaip nurodo Pakalkaitė (2002), agresyviam vaikui yra sunku valdytis, kontroliuoti savo elgesį. Jis sutrinka, nerasdamas žodžių savo jaučiamam pykčiui išreikšti.
Kaip atpažinti agresyvų vaiką V. Černius (2006) nurodo tokią agresyvios elgsenos vaiko charakteristiką:
1. Nesutinka su mokytojo ar grupės nutarimais.
2. Priekabus, greitai supyksta, dažnai mušasi.
3. Pagiežingas, nepaklusnus, erzina kitus.
4. Trukdo klasės darbą.
5. Kiti mokiniai jo vengia.
6. Dažnai vagia.
7. Dažnai meluoja.
8. Kartais naikina jį supančius daiktus.

4 dalis.

6 dalis.

Dar viena dalis iš vaikų elgesio prevencijos darbo patalpinta: 2015-03-05

VAIKŲ AGRESIJOS PRIEŽASTYS IR PREVENCIJA III SAMPRATA

VAIKŲ AGRESIJOS PRIEŽASTYS IR PREVENCIJA III SAMPRATA (4)

Ketvirtojoje darbo apie vaikų agresiją dalyje užbaigsime susipažinti su agresijos samprata ir psichologų minčių bei pasvarstymų palyginimus.

G. Navaitis (1997) agresyvumą pažymi kaip žmogui būtiną savybę, padedančią įveikti kliūtis, išreikšti emocijas.
J. Pikūnas aiškina agresiją kaip ”bet kokio elgesio formą, siekiant sužeisti, pakenkti kitai gyvai būtybei, kuri stengiasi išvengti tokio elgesio” (Pikūnas, 2000, p.153).
,,Psichologijos žodyne” agresija įvardijama kaip ,,priešiškas elgesys”, kuriam būdingas įžūlus pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus, žmonių grupės atžvilgiu (Psichologijos žodynas, 1993, p.9).
R. Žukauskienė pažymi agresiją kaip elgesį, kuriuo vykdomas fizinis arba žodinis smurtas kito asmens atžvilgiu (Žukauskienė, 1998).
Sociologijos žodyne (1993) agresija apibrėžiama kaip žmogaus reakcija į tikrą ar tariamą grėsmę, kilus konfliktui, ji gali pasireikšti net kito asmens puolimu, panaudojant fizinę jėgą (Sociologijos žodynas, 1993, p.78).
Agresijos apibrėžimų įvairovė būdinga ir užsienio šalių autorių suformuluotiems teiginiams. M. Cardwell (1996, p. 13) nurodo, kad agresija – tai bet kuris veiksmas arba eilė veiksmų, kuriais betarpiškai siekiama padaryti fizinę ar kitokią žalą. Labai panaši R. Beron ir D. Ričardson (Берон, Ричардсон, 2000, p. 7) samprata: „tai bet kuri elgesio forma, kurios tikslas – įžeisti ar padaryti žalos kitai gyvai būtybei, visiškai nenorinčiai, kad taip su ja būtų elgiamasi“. Analogiškai agresijos apibrėžimą formuluoja L. Berkowitz (2007, p. 24): „agresija – tai elgesio forma, kuria siekiama kažkam padaryti fizinės ar psichologinės žalos“. Visi trys apibrėžimai pirmiausia siejami su puolamaisiais veiksmais, turint tikslą kažką nuskriausti fiziškai ar įskaudinti žodžiais, sukelti neigiamas trumpalaikes / ilgalaikes emocines būsenas.
Psichologas David G. Myers agresiją nurodo kaip bet kokį fizinį ar žodinį elgesį siekiant pakenkti arba sunaikinti, kilus dėl priešiškumo arba kaip iš anksto numatytą priemonę tikslui pasiekti (Myers, 2000).
M. Fiurst (2000) agresiją apibrėžia kaip žalojančius veiksmus tyčinius ketinimus ir žalą, kuri gali būti fizinė ir psichinė.
Taigi visos aptariamojo termino formuluotės turi vieną bendrumą, kuriuo akcentuojamas asmens polinkis elgtis neadekvačiai nusistovėjusioms dorovės normoms ir tokiu būdu kenkti pasirinktam subjektui, kartais – objektui. Tačiau ne visada agresija yra tik neigiamo atspalvio ir vengtina. G. Navaitis, agresyvumą apibūdina kaip būtiną žmogaus savybę, padedančią įveikti kliūtis, išreikšti emocijas (Navaitis, 1998). Jis teigia, kad „šios savybės negalima pašalinti ar nuslopinti, o koreguoti reikia tik nepriimtinus agresyvumo būdus“, t.y. kai siekiama pakenkti.

1 dalis.

3 dalis.

5 dalis.

Darbo dalis apie vaikų agresijos sampratą patalpinta: 2015-03-05

VAIKŲ AGRESIJOS PRIEŽASTYS IR PREVENCIJA II SAMPRATA

VAIKŲ AGRESIJOS PRIEŽASTYS IR PREVENCIJA II SAMPRATA (3)

Trečioje dalyje pratęsime pokalbį ir pasidalinsime mintimis apie vaikų agresijos sampratą ir kaip skirtingai ją supranta apie tai rašantys.

Agresyvumas (kaip ir daugelis kitokio elgesio raiškų) yra prigimties ir ugdymo padarinys (Myers, 2000). J. Leonavičius (1993) agresiją aiškina panašiai kaip ir D. Myers. Jis teigia, kad agresija – tai bet koks fizinis ar žodinis elgesys siekiant paauklėti arba sunaikinti, t.y. žmogaus reakcija į tikrą ar tariamą grėsmę, kilus konfliktui, kuri gali pasireikšti net kito asmens puolimu, pavartojant fizinę jėgą, tipiškas elgesys frustracijos metu (Leonavičius, 1993). R. Žukauskienė (1998) agresiją apibūdina tokiu elgesiu, kuriuo vykdomas fizinis arba žodinis smurtas kito asmens atžvilgiu. Kai kurių psichologų nuomone, agresija yra veiksmai, kuriuos sukelia priešiškumas to asmens atžvilgiu, į kurį kreipiama agresija. Kiti psichologai teigia, kad reikia skirti agresiją, sukeliamą priešiškumo, ir agresiją be priešiškumo asmens atžvilgiu.
Taigi galima teigti, kad agresyvus elgesys – tai toks elgesys, kuris yra nukreiptas prieš kitą žmogų, gyvą būtybę arba negyvą objektą ir kuriuo siekiama sukelti diskomfortą, skausmą arba padaryti fizinę, moralinę žalą.
„Agresyvus elgesys (pranc. k. – agressif – aukštinantis save, karingas, o lotynų k. – puolu) – tai veiksmai, kurių tikslas – sukelti moralinį arba fizinį poveikį kitam asmeniui“ (Braslauskienė, Jonutytė, 2006, p. 10).
Pati agresyvumo samprata apima psichines reakcijas, būsenas, emocijas, jausmus ir poelgius. ,,Pedagogikos terminų žodyne“ (1993) pateikiamas agresyvumo apibūdinimas:
1) frustracinė puolamoji reakcija į neįveikiamas kliūtis;
2) įprotis veiksmais ar žodžiais priešiškai reaguoti į kitų žmonių veiksmus, aplinką;
3) poreikis gintis puolant.
Tai agresyvių reakcijų visuma, apibūdinanti individo bendravimo su aplinka ir savimi puolamąjį pobūdį (Pedagogikos terminų žodynas, 1993).
Asmens savybę – agresyvus ,,Tarptautinių žodžių žodynas“ (2001) pateikia dvi reikšmes:
1) naudojantis agresiją, karingas;
2) priekabus, puolantis.
Tuo tarpu ,,Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ ,,agresyvus‚ nurodomas – ,,puolantis ką nors, karingas“ (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2000, p. 3).

1 dalis.

2 dalis.

4 dalis.

Dalis straipsnio patalpinta: 2015-03-05

VAIKŲ AGRESIJOS PRIEŽASTYS IR PREVENCIJA I SAMPRATA

VAIKŲ AGRESIJOS PRIEŽASTYS IR PREVENCIJA I SAMPRATA (2)

Antroje dalyje bus supažindinimas su agresija ir pačios agresijos samprata susipažinimui ir informacijos perteikimui.

I. AGRESYVUMO SAMPRATA

„Tarptautinių žodžių žodyne“ (Vaitkevičiūtė, 2002, p. 45) nurodoma, jog žodis agresija yra kilęs iš lot. aggressio – užpuolimas. Pristačius žodžio kilmę, pateikiamos trys reikšmės, būtent: teisinė, psichologinė ir sportinė. Psichologiniu aspektu agresija apibūdinama kaip „priešiškas elgesys, kuriam būdingas įžūlumas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus ar žmonių grupės atžvilgiu“ Svarbiausi psichologinio apibrėžimo žodžiai (priešiškas, įžūlumas, jėgos naudojimas) susišaukia su teisinės (užpuolimas, pasikėsinimas, prieštaraujantis tarptautinei teisei) ir sportinės (poreikis puolant gintis) definicijos sąvokomis.
„Etikos žodyne“ (Žemaitis, 2005, p. 12) agresija vadinama „kraštutinė priešiškumo forma, kai tyčiniais veiksmais tiesioginiu ar netiesioginiu būdu siekiama kam nors padaryti žalos, skriaudos arba suteikti sielvarto ir skausmo“. Lyginant V. Vaitkevičiūtės ir V. Žemaičio žodynų apibrėžimus, išryškėja, kad „Etikos žodyno“ apibrėžimas detalesnis, ypač akcentuojantis nukrypimus nuo dorovinių normų.
A. Suslavičiaus (1999) teigimu, agresija yra toks elgesio tipas, kuris pasireiškia kiekvieno žmogaus gyvenime, nepaisant jo amžiaus, lyties, rasės, išpažįstamos religijos arba įsitikinimų. Agresyvumas – tai būtina žmogaus savybė padedanti įveikti kliūtis, išreikšti emocijas (Navaitis, 1998).
Psichologijoje yra daugybė agresyvumo paaiškinimų. Paprastai agresyvus elgesys – tai veiksmas, kurio tikslas sukelti moralinį arba fizinį poveikį kitam asmeniui. Psichoanalitikai agresyvų elgesį aiškina kaip užslopintų, nevalingų (nesąmoningų) potraukių išraiška; neobiheviorizmo šalininkai – kaip frustracijos rezultatą, kognityvinės psichologijos šalininkai – kaip disonanso (neatitikimo) reiškinius subjekto pažintinėje sferoje. Pasitaiko ir biologiškų agresyvumo pasireiškimų kaip įgimtų bruožų, tačiau tai neturi griežto mokslinio patvirtinimo. Pagal D. Myers (2000), agresija yra fizinis ar žodinis elgesys siekiant pakenkti arba sunaikinti, kilęs dėl priešiškumo arba kaip iš anksto numatyta priemonė tikslui pasiekti. Nors psichologai nepritaria prielaidai, kad agresija yra instinktyvi, tačiau ji priklauso nuo genetinių veiksnių.

1 dalis.

3 dalis.

Kita darbo dalis patalpinta: 2015-03-05

VAIKŲ AGRESIJOS PRIEŽASTYS IR PREVENCIJA

VAIKŲ AGRESIJOS PRIEŽASTYS IR PREVENCIJA (Pradžia)

Susipažinimui noriu pateikti bakalauro darbą apie vaikų agresijas, jų atsiradimo priežastis bei kokia taikoma prevencija.

TURINYS

ĮVADAS 3
I. AGRESYVUMO SAMPRATA 5
1.1. Agresyvaus vaiko bruožai 7
1.2. Agresyvų elgesį skatinantys veiksniai 8
II. VAIKŲ AGRESYVAUS ELGESIO PREVENCIJA 10
IŠVADOS 15
LITERATŪRA 16
ĮVADAS

Temos aktualumas. Šiandieninėje mokykloje vaikų agresyvumas gana dažnas reiškinys, įvairus laipsniu ir raiškos formomis ir nebestebinantis. Pastaruoju metu itin didėjanti migracija didina socialinį nestabilumą. Lietuvoje nuolat gausėja vaikų, kuriuos išvykę į užsienį dirbti tėvai paliko giminaičių globai ar netgi savarankiškam gyvenimui (Abromaitienė, 2004). Šeima yra pirmoji ir svarbiausia socialinė struktūra, mikroaplinka, perteikianti tam tikrus elgesio modelius, kuriuos įsisąmonina ir perima vaikas. Anot Gumuliauskienės (1996), mokykloje galima išskirti tokias pagrindines agresyvaus vaiko elgesio priežastis: nesėkmės moksle, nuobodulys, stereotipinė mokytojų nuomonė apie agresyvų elgesį, netinkamo elgesio bendraamžių grupės dominavimas, bendraamžių grupės atmetimas, triukšminga mokyklos aplinka, silpnas ryšys su mokykla, nepalanki mokyklos atmosfera, mokyklos feminizacija, nepakankama elgesio kontrolė, menkas dėmesys teigiamo elgesio skatinimui, pedagogų ir moksleivių sąveikos problemos. Vaikai, augę nepalankiomis šeimos sąlygomis, lyginant su jų bendraamžiais, ateina į mokyklą blogiau pasirengę mokymuisi, dažniau atsilieka moksle, stokoja mokymosi motyvacijos, nuolat sulaukia neigiamų vertinimų iš mokytojų, jų santykiai su mokytojais ir bendraamžiais yra sudėtingi (Abromaitienė, Liaudinskienė, 2004). Elgesio kontrolės bei nepageidaujamo elgesio keitimo pavyzdžiai, prevencinio darbo agresijai mažinti būdai padėtų Lietuvos mokyklų pedagogams bei auklėtojams rasti tinkamus sprendimus konfliktinėse situacijose, įveikiant agresijos problemas mokykloje.
Šio referato tikslas – išnagrinėti vaikų agresijos kilimo priežastis ir išsiaiškinti būdus kaip būtų galima išvengti vaikų agresijos.
Iškeltam tikslui pasiekti formuluojami uždaviniai:
1. Remiantis mokslinės literatūros analize atskleisti agresijos sampratą ir priežastis, skatinančias agresyvų elgesį.
2. Išnagrinėti agresyvaus vaiko asmenybės bruožus.
3. Aptarti vaikų agresijos prevencijos būdus.
Referato šaltiniai: remtasi moksline literatūra, Lietuvos ir užsienio mokslininkų straipsniais bei buvo pritaikyti straipsniai ir interneto tinklalapiuose pateikta informacija, susiję su kursinio darbo tema.

2 dalis.

3 dalis.

Dalis darbo patalpinta: 2015-03-05